Kaip suprojektuoti gatvės apšvietimo stulpo struktūrą ir išvaizdą?

Thegatvės apšvietimo stulpasturi tvirtai laikyti šviestuvą savo svoriu ir vėjo apkrovomis, atlaikyti daugelį metų orų ir transporto priemonės{0}}sukeliamą vibraciją ir įsilieti į kelio kraštovaizdį. Jei jo stiprumas, apsauga nuo korozijos ar įžeminimas sugenda, rezultatas svyruoja nuo pablogėjusio apšvietimo iki pavojaus asmens saugumui. Kaip pavyzdį paėmus flanšinį kūginį polią -, plačiausiai naudojamą tipą -, šiame skyriuje paeiliui nagrinėjami keturi pagrindiniai dalykai: techninės priežiūros durys, anti-korozinis apdorojimas, pagrindo stiprumas ir apsauginis įžeminimas; tada nustatomi keturi išvaizdos dizaino reikalavimai.

 

Saulės gatvių apšvietimo dizaino priežiūros durys

Techninės priežiūros durys yra plieninio apšvietimo stulpo techninės priežiūros anga. Durų viduje dažniausiai yra elektros montavimo plokštė, kurios pagrindinė funkcija – sujungti šviestuvą ir laidą. Saugikliai ir gnybtų blokai paprastai montuojami ant šios plokštės. Durų atsidarymo būdas yra labai svarbus, o skirtingų gamintojų dizainai skiriasi. Viena vertus, aptarnavimas turi būti patogus; kita vertus, reikia užkirsti kelią vagystėms -, todėl reikia naudoti specialiai pagamintą durų raktą.

 

1 lentelėje pateikiami techninės priežiūros durų matmenys, atitinkantys bendrus polių aukščius. A, B ir C matmenis 1 lentelėje rasite toliau pateiktame paveikslėlyje. A – techninės priežiūros durų apatinio krašto aukštis virš žemės; Jis turėtų būti nustatytas darbuotojo patogumui ir, pageidautina, būtų 500–600 mm. C – techninės priežiūros durų plotis; jis turėtų leisti patogiai pakeisti balastą ir saugiklį ir paprastai yra ne mažesnis kaip 100 mm. B, techninės priežiūros durų aukštis, priklauso nuo to, ar ant stulpo yra vieno-lanko ar dvigubo{10}}lanko šviestuvas, ir nuo stulpo skersmens durų vietoje; paprastai jis yra 200–1000 mm.

 

 

Jei techninės priežiūros durys yra per didelės -, tai yra, jei B ir C reikšmės yra per didelės -, plieninio stulpo stiprumas bus tiesiogiai paveiktas; jei jis per mažas, darbuotojo veikla bus apsunkinta. Kai B ir C reikšmės yra per didelės, reikia imtis atitinkamų sutvirtinimo priemonių, kad būtų užtikrinta, jog stulpo stiprumas būtų pakankamas saugumui užtikrinti. Taip pat gali būti pritaikytas vidinis-ir-išorinis dvigubų-durų išdėstymas.

Plieninių šviesos stulpų antikorozinis apdorojimas-

Dėl paties plieno prigimties apsauga nuo korozijos yra pagrindinis plieninių apšvietimo stulpų rūpestis tiek sandėliuojant, tiek naudojant. Plieninio stulpo koroziją sukelia cheminis arba elektrocheminis aplinkinės terpės poveikis. Pagal naudojamą terpę ji klasifikuojama kaip atmosferinė korozija, jūros vandens korozija, bakterinė korozija ir pan. Atmosferinė korozija yra labiausiai paplitusi, nes plieninis stulpas liečiasi su atmosfera apdirbimo, transportavimo, sandėliavimo ir aptarnavimo metu, todėl atmosferinės korozijos sąlygos yra visada.

 

1.Plieninių stulpų koroziją sukeliantys veiksniai.

Pagrindiniai veiksniai, sukeliantys plieninio stulpo rūdymą ir koroziją, yra šie:

 

1.1 Santykinė atmosferos drėgmė.

Tam tikroje temperatūroje vandens garų kiekio ore ir jo sočiųjų vandens garų kiekio santykis vadinamas santykine drėgme. Esant tam tikram santykiniam drėgniui, plieninio stulpo rūdijimo ir korozijos greitis yra labai mažas, o virš šios santykinės drėgmės rūdijimo greitis smarkiai pakyla; ši santykinės drėgmės reikšmė vadinama kritine drėgme. Kritinė plieno drėgmė yra apie 75%. Didžiausią įtaką metalų korozijai turi atmosferos santykinė drėgmė: atmosferos drėgmei viršijus kritinę drėgmę, ant plieno paviršiaus susidaro vandens plėvelė arba vandens lašeliai, o toje plėvelėje ar tuose lašeliuose ištirpus kenksmingoms priemaišoms ore susidaro elektrolitas ir pagreitėja korozija.

 

1.2 Oro temperatūra ir drėgmė.

Atmosferos temperatūra ir drėgmė kartu veikia rūdijimą. Rūdijimo greitis priklauso nuo vandens garų kiekio ore ir didėja kylant oro temperatūrai. Tai ypač pasakytina apie drėgną aplinką, kur kuo aukštesnė temperatūra, tuo greičiau rūdija - ir tuo labiau viršija kritinę drėgmę. Be to, esant temperatūrų skirtumui tarp atmosferos ir plieno, ant vėsesnio stulpo paviršiaus susidaro kondensatas, kuris taip pat sukelia rūdijimą.

 

1.3 Ėsdinančios dujos.

Iš užteršto oro ėsdinančių dujų didžiausią įtaką plieninių stulpų rūdijimui turi sieros dioksidas. Atmosferoje esantis deguonis atkakliausiai veikia plieninių stulpų rūdijimą, savo poveikį darydamas visą laiką.

 

1.4 Kiti veiksniai.

Atmosferoje yra daug dulkių - dūmų, anglies pelenų, chloridų, rūgščių, šarmų, druskų ir kt. -, tarp kurių chloridai turi didžiausią poveikį.

 

 

2. Antikorozinis apdorojimas.

Kad rūdys ir korozija nesumažintų stulpo konstrukcijos stiprumo ir nesukeltų pavojaus saugai, plieniniai stulpai turi būti apdoroti antikoroziniu būdu. Antikoroziniai metodai yra prevencinės priemonės, nukreiptos į korozijos priežastis. Rūdžių prevencija – tai drėgmės, aukštos temperatūros, oksidacijos, chloridų ir kitų veiksnių poveikio vengimas arba sulėtinimas. Šiuo metu dažniausiai naudojami šie metodai:

 

2.1 Karštas{1}} cinkavimas.

Iš anksto -apdoroto plieno ar ketaus dalių panardinimo į išlydytą cinką, kad ant jų paviršiaus susidarytų cinko ir (arba) cinko ir geležies lydinio danga, procesas ir metodas. Cinko dangos storis turėtų siekti 65–90 μm. Cinkuotų detalių cinko danga turi būti vienoda ir lygi, be atplaišų, lašelių ir perteklinių gabalėlių; danga turi būti tvirtai prilipusi prie plieninio stulpo pagrindo, o po bandymo plaktuku danga neturi nusilupti ir nesudaryti pūslių.

 

2.2 Miltelinis dažymas.

Miltelinis dažymas padengiamas po karštojo{0}}cinkavimo. Milteliai turi būti lauko-kokybės milteliai; danga turi būti be lupimosi ir įtrūkimų, o bandant dangos ir pagrindo sukibimo stiprumą negali atsilupti ar įtrūkti. Miltelinis dažymas dar labiau pagerina plieninio stulpo atsparumą korozijai ir labai pagerina jo dekoratyvinę išvaizdą dėl plataus spalvų pasirinkimo; jo trūkumas yra palyginti didelė kaina.

 

 

Stiprumo skaičiavimas prie plieno šviesos stulpo pagrindo

 

Apšvietimo stulpas apkraunamas dviem būdais.

Vienas iš jų yra jo paties-svoris. Vieno-lanko stulpo savaiminis-svoris atsiranda dėl lempos svirties ir šviestuvo galvutės svorio, todėl lempos svirties plokštumoje susidaro lenkimo momentas. Dvigubo -lanko stulpo situacija skiriasi priklausomai nuo abiejų svirties ilgių: po lenkimo momentų, kuriuos sukelia ilgųjų ir trumpųjų lankų svertų ir šviestuvų galvutės, iš dalies atsveria vienas kitą, skirtumas tarp jų, veikiantis pečių plokštumoje, sudaro savaiminį{6}}svorio momentą.

 

Dvigubo -lanko poliaus su vienodo ilgio lankais momentai susibalansuoja, jei šviestuvai ir su jais susiję elektriniai komponentai toje plokštumoje yra identiški; jei jie nėra identiški, lenkimo momentas svirties plokštumoje susidaro dėl šviestuvų ir jų elektrinių komponentų svorio skirtumo.

 

Be savo{0}}svorio, kitą stulpą apkrauna vėjas. Stulpo stiprumas turi atitikti šiuos reikalavimus:

• Kai vėjo kryptis lygiagreti lempos svirties plokštumai, didžiausi lenkimo momentai, kuriuos sukuria vėjo-atviri šviestuvo galvutės plotai ir stulpas skerspjūviuose prie laikiklio-su polių jungties, priežiūros durelėse ir žemės lygyje turi būti mažesni už leistiną vertę;
• Kai vėjo kryptis yra statmena lempos svirties plokštumai, tada be lenkimo momento, kurį sukuria vėjas{0}}atviras paties veleno plotas, vieno -lanko stulpo šviestuvo galvutės ir lempos svirties vėjo apkrova taip pat sukuria lenkimo momentą ir sukimo momentą stulpo plokštumoje; visi šie momentai turi būti mažesni už leistiną reikšmę.

 

Vėjo apkrova priklauso nuo skaičiuojamo stulpo vietos, regiono ir aukščio, tai yra:

p0=Kv2/16

p0 veikia įvairūs koeficientai, pakeisti skaičiavime, pvz., poliaus matmenys, poliaus skerspjūvio forma ir vienos virpesių bangos formos pagrindinis periodas.

 

Tolygiai paskirstytas vėjo slėgis ant stulpo apskaičiuojamas taip:

p1=p0dˉ H

 

Pirmiau pateiktose dviejose lygtyse: p 0 yra vėjo slėgis 1 m² ašigalio (Pa); K yra aerodinaminis koeficientas, kuris pagal standartą yra K=0.7 apskritimo formos elementams (rekomenduojama K=1.0 imti taisyklingoms šešiakampėms ir aštuonkampėms atkarpoms); v – vėjo greitis, paprastai v=25 m⋅s−1, H – stulpo aukštis (m); o dˉ – vidutinis stulpo skersmuo (m), kur

dˉ=(d1+d2)/2

Čia d1 yra stulpo viršutinis skersmuo (m), o d2 yra stulpo pagrindo skersmuo (m). Stulpo kūgis paprastai yra 1/90, 1/100 arba 1/110 arba nevienodas.

 

12 m aukščio ir žemiau plieninių apšvietimo stulpų sienelių storis yra 4 mm. Kai sienelės storis yra 3,0 mm, stulpas, veikiamas vėjo ir pravažiuojančių sunkiasvorių transporto priemonių, gali vibruoti, todėl atsipalaiduoja varžtinės jungtys ir paveikiamas šviestuvas.

 

Apsauginis plieninių šviesos stulpų įžeminimas

Plieniniuose apšvietimo stulpuose, valdymo dėžėse ir panašiose instaliacijose yra elektros įranga, kurią bet kada gali paliesti ant žemės stovintis žmogus. Kai izoliacija sugenda ir stulpo korpusas tampa įtampa, prisilietimo įtampa patenka tiesiai į žmogaus kūną, o tai turi rimtų pasekmių. Todėl bet koks metalinis gaubtas, kuriame yra elektros įrangos ir kurį gali paliesti ant žemės stovintis asmuo, turi būti patikimai prijungtas prie apsauginio laidininko -, kuris yra įžemintas arba prijungtas prie neutralės.

 

Žemos -įtampos paskirstymo sistemos pagal įžeminimo išdėstymą skirstomos į tris tipus - TN, TT ir IT -, o TN sistema dar skirstoma į tris tipus pagal tai, kaip derinamas nulinis laidininkas (N) ir apsauginis laidas (PE):

• TN-S sistema: N ir PE laidininkai per visą ilgį laikomi atskirai nuo šaltinio. PE laidininkas paprastai neturi darbinės srovės, todėl saugumas yra geriausias.
• TN-C sistema: N ir PE laidininkai sujungiami į vieną PEN laidininką, kuris taupo vieną laidininką. Tačiau PEN laidininkas paprastai neša darbinę srovę, o jei ji nutrūksta, įrangos korpusas per apkrovos grandinę pakeliamas iki fazinės įtampos, todėl saugos riba yra maža.
• TN-C-S sistema: priekinėje dalyje naudojamas PEN laidininkas, kuris valdymo dėžutės įeinančiame gale yra padalintas į atskirus N ir PE laidininkus ir vėliau jo negalima sujungti. Tai sujungia saugumą su laidų ekonomiškumu ir yra plačiausiai naudojama kelių apšvietimo projektuose.

 

TN-C sistemoje, kadangi N ir PE laidininkai yra sujungti, taip pat turi būti laikomasi šio reikalavimo: žemos-įtampos elektros įrenginiams su tiesiogiai įžeminta neutrale, siekiant užtikrinti automatinį sugedusios sekcijos atjungimą, trumposios grandinės srovė turi būti ne mažesnė kaip 4 kartus didesnė už vardinę saugiklio elemento srovę (arba ne mažiau kaip 5 kartus artimiausiu momentu. trumpas-laikas-delsa) automatinio jungiklio veikimo srovė.

 

Faktinė praktika yra tokia: φ10 mm karštai cinkuotas apvalus plienas klojamas išilgai visos linijos išilgai įkasto kabelio ir įkasamas tiesiai į žemę (6.3.9 pav.); PEN laidininkas yra prijungtas prie transformatoriaus įžeminimo tinklo prie transformatoriaus ir patikimai dviem taškais prijungtas prie visų valdymo dėžučių, plieninių apšvietimo stulpų, metalinių šviesos pagrindų ir panašių dalių išilgai linijos; atskiras įžeminimo elektrodas įrengiamas priekiniame gale, tolimajame gale ir kiekviename linijos atšakos taške bei kas trečiame poliuje; atskiro įžeminimo elektrodo varža neturi viršyti 10 Ω, o viso įžeminimo tinklo – ne didesnė kaip 4 Ω; kai šios ribos viršijamos, gali būti naudojamas ilgai -veikiantis atsparumą-mažinantis agentas, tačiau ėsdinančios medžiagos, pvz., valgomoji druska, yra draudžiamos - jos trumpam sumažina atsparumą, bet ilgainiui korozuoja įžeminimo korpusą.

 

Įžeminimas yra paskutinė gynybos linija ir negali pakeisti izoliacijos. Techninės priežiūros durelių viduje kabeliai turi būti prijungti per jungiamąją dėžutę su plastikiniu gaubtu arba kaiščio{1}} tipo gnybtų laikikliu; turėtų būti pakeltas laidininkų, balastinių įtaisų ir kitų komponentų izoliacijos lygis, griežtai atrenkami gamintojai ir griežtai atliekami bandymai bei įgyvendinamas „montavimo darbų standartas“. Tik taikant nuotėkio-prevencijos priemones per visą medžiagų parinkimo, konstravimo, priėmimo ir eksploatavimo bei priežiūros procesą ir tinkamai pritaikius trijų-laidų arba penkių{5}}laidų sistemą, pagaliau galima užtikrinti plieninių apšvietimo stulpų saugumą.

 

 

Plieninių šviesos stulpų išvaizdos dizainas

Pagrindinė apšvietimo stulpo funkcija yra išlaikyti šviestuvą tinkamoje padėtyje ir palaikyti. Kartu stulpas atlieka ir dekoratyvinį vaidmenį. Eismo dalyviams - ir pėstiesiems, ir dviratininkams, ir motorinių transporto priemonių vairuotojams - negalima ignoruoti stulpo formos, esančios jų regėjimo lauke: žmonės gali nepastebėti šviestuvo aukštai ant stulpo, nes jis yra daug mažesnis už stulpą, tačiau pats stulpas atsitrenkia į akis tiesiai horizontalios važiavimo kryptimi. Taigi, augant ekonomikai ir kylant estetiniams standartams, apšvietimo stulpų išvaizdai skiriama vis daugiau dėmesio.

 

Šviesos stulpų išvaizdos dizainas kyla dėl susirūpinimo kelio kraštovaizdžiu. Jis turėtų būti priklausomas nuo viso kelio kraštovaizdžio dizaino ir tuo pat metu pirmiausia turi atitikti apšvietimo ir saugos reikalavimus. Todėl kuriant apšvietimo stulpo išvaizdą reikia atsižvelgti į šiuos aspektus.

 

1. Saugos reikalavimai

Saugumas yra pagrindinis reikalavimas, į kurį dizaineris visada turėtų atsižvelgti. Apšvietimo stulpo saugumą užtikrina keli aspektai, pvz., stulpo plieno kokybė ir antikorozinis apdorojimas; su išvaizdos projektavimu susiję aspektai yra apkrovos apskaičiavimas ir stiprumo užtikrinimas. Kartais sudėtingos formos stulpas išties yra labai patrauklus, tačiau kuo sudėtingesnė konstrukcija, tuo sudėtingesnis stiprumo skaičiavimas ir tuo sunkiau užtikrinti saugumą; todėl renkantis tokius polius būtina griežta patikra.

 

2. Apšvietimo reikalavimai

Apšvietimo reikalavimai yra dar vienas pagrindinis stulpo išvaizdos dizaino reikalavimas. Kaip bus aišku iš 7 skyriaus turinio, dizaineris atlieka sudėtingą darbą, kad pasirinktų tinkamus šviestuvus ir šviesos šaltinius ir nustatytų kiekvieno gatvės žibinto padėtį -, įskaitant jo aukštį, tarpą, laikiklio ilgį ir pasvirimo kampą -, o visus šiuos parametrus valdo stulpas.

 

Siekiant užtikrinti apšvietimo kokybę konkrečiame kelio apšvietimo projekte, nustačius šviestuvų tvirtinimo parametrus, stulpo konstrukcija turi atitikti tų parametrų reikalavimus: kad ir kokia būtų stulpo išvaizda, neturi keistis šviestuvo tvirtinimo taško aukštis, nesikeisti lempos svirties horizontalus ilgis, o paties žibinto svirties pasvirimo kampas, kai negali keistis ir jo reguliavimo kampo šviestuvas (išskyrus). Priešingu atveju apšvietimo kokybė didesniu ar mažesniu laipsniu nukryps nuo numatyto projektinio rezultato.

 

Kitas apšvietimo reikalavimo aspektas – įrengimas ir priežiūra turi būti patogūs; Šiuo požiūriu stulpo išvaizda neturėtų būti pernelyg sudėtinga.

 

 

3. Estetiniai reikalavimai

Estetiniai reikalavimai yra stulpų išvaizdos dizaino pradžios taškas. Stulpo išvaizda negali būti vertinama atskirai, bet turi būti įvertinta visapusiškai kartu su visais susijusiais veiksniais. Mažesniu mastu šie veiksniai apima šviestuvo stilių, kelio skerspjūvio formą, asfalto ar cementbetonio dangą, pakelės apželdinimą, pakelės skulptūros stilių ir kelio klasę bei pobūdį; platesniu mastu jie apima užstatymą arba gamtinę aplinką abiejose kelio pusėse, rajono funkciją, rajono istoriją ir atitinkamo miesto žmonių estetinį skonį.

 

Plieninio stulpo vizualinį patrauklumą daugiausia lemia jo konstrukcinių dalių linijų derinimas ir kitimas, o ypač lempos svirties formos pokyčiai ir dekoratyvinių linijų pridėjimas; įmantresnio dizaino šviestuvo kotas suformuotas į įvairius profilius, kartu su juo stilizuojamas net pagrindinis stulpas.

 

Vizualinis patrauklumas taip pat atsiranda dėl stulpo paviršiaus apdorojimo. Tobulėjant miltelinio dažymo technologijai, vis daugiau stulpų gavo įvairiausių atspalvių spalvų sluoksnių, atsisakant monotoniškos praeities cinkuoto stulpo pilkumo ir pridedant daugiau grožio elementų.

 

4. Išlaidų reikalavimai

Įvairių tipų polių pristatymas iš tiesų praturtino vizualinę sceną, tačiau grožis turi savo kainą. Kiekviena skirtinga forma apsunkina apdirbimą, o kai kurioms net reikia sukurti specialias formas; tvirtumui užtikrinti turi būti sutvirtinti kompleksiniai poliai, todėl padidėja sunaudojamo plieno kiekis; be to, plačiai taikomas miltelinis dažymas ir pan. Visa tai iš esmės padidina stulpo gamybos sąnaudas.

 

Taip pat yra paslėptų išlaidų, kurias lengva nepastebėti: kai kurie labai individualūs stulpų dizainai nepasiekia numatyto pagražinimo ir tampa tam tikra vizualinės taršos forma, paveikiančia kelią ir net miesto įvaizdį -, o ši kaina yra per didelė.

 

 

Išvada

A gatvės apšvietimo stulpasgali būti tik atraminė dalis, tačiau būtent čia susitinka saugumas, funkcionalumas ir išvaizda: techninės priežiūros durys, apsauga nuo korozijos, pagrindo tvirtumas ir įžeminimas lemia, ar jis stovi saugiai ir patvariai, o išvaizda – ar dera su kelio aplinka. Šie du dalykai yra prioritetiniai, o ne priešprieša - sauga ir apšvietimo kokybė yra ne-būtinos sąlygos, o estetika gali būti tik po to.